Ar kada nors susimąstei, kaip atrodė vakarienė Lietuvos bajorų dvare prieš pusę tūkstantmečio? O gal kasdienis valstiečių maistas? Viena aišku – be šiuolaikinių virtuvės įrankių mūsų protėviai turėjo verstis gerokai kitaip. Tačiau ir tais laikais žmonės buvo išradingi – naudojo tai, kas tuo metu buvo pasiekiama, kurdami išties įdomią virtuvės kultūrą. Šiame straipsnyje papasakosime, kokie buvo virtuvės įrankiai prieš 500 metų Lietuvoje, kaip jie veikė, ką valgė žmonės, ir su kokiais iššūkiais susidurdavo gamindami maistą.
Skaityk toliau ir sužinok ne tik kokius indus bei įrankius naudojo mūsų protėviai, bet ir kodėl kai kurie jų sprendimai – šiandien skamba visai moderniai! Be to, pateiksime keletą istorinių faktų, iššūkių ir net patarimų, kaip įkvėpti šiek tiek senovės dvasios į savo šiuolaikinę virtuvę.
Kokie buvo virtuvės įrankiai prieš 500 metų Lietuvoje?
Prieš 500 metų, maždaug XVI amžiuje, Lietuvos virtuvė buvo glaudžiai susijusi su gamta, sezoniškumu ir vietiniais ištekliais. Virtuvės įrankiai tuo metu buvo daugiausia gaminami iš medžio, molio, geležies ir akmens. Valgymo įrankiai – šaukštai ir peiliai – buvo pagrindiniai. Šakutės į Lietuvą atėjo gerokai vėliau, o net ir tuomet jos buvo retenybė.
Virtuvėse buvo naudojami dideli moliniai puodai, vadinami „puodynėmis“, kuriuose troškintas maistas ant krosnies. Medinės mentelės ir samčiai padėdavo maišyti ir patiekti maistą. Norint sumalti grūdus, buvo naudojami girnos – dviejų akmenų malūnėliai. Duonai kepti – specialios molinės formos, o pečių krosnyse vyravo ugnies šiluma, kurią reikėjo suvaldyti be termometrų ar laikmačių.
Kaip pasakoja senųjų amatų žinovas Jonas, „senovėje virtuvės įrankiai buvo gaminami ilgam – žmonės vertino paprastumą, bet tuo pačiu ir patikimumą. Vienas geras medinis šaukštas tarnaudavo visai šeimai metų metus.“
Ką byloja istorija apie senovinę virtuvę?
XVI amžiuje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didelė ir įvairi – nuo Vilniaus iki dabartinės Ukrainos teritorijų. Tad ir virtuvės tradicijos skyrėsi. Bajorai valgė mėsą, žvėrieną, žuvį, o jų patiekalus gardino brangiais prieskoniais iš Azijos. Taip pat atsirado pirmieji importuoti indai – variniai puodai ar net keraminės lėkštės.
Tuo tarpu valstiečiai rinkosi paprastą, bet sočią augalinę mitybą: grūdinės košės, kopūstai, burokai, svogūnai. Naudoti įrankiai dažniausiai buvo rankų darbo – išdrožti iš medžio ar nulieti iš metalo. Įdomu tai, kad archeologai Vilniuje, Katedros aikštėje, yra radę puodų šukių su įspaustais ornamentais – tai rodo, jog net indai buvo puošti!
Su kokiais iššūkiais susidurdavo mūsų protėviai virtuvėje?
Vienas didžiausių iššūkių buvo maisto išsaugojimas – šaldytuvų juk nebuvo! Todėl žmonės sūdė, rūkė, džiovino ar raugino maistą. Virtuvės įrankiai turėjo atlaikyti karštį, drėgmę ir būti daugkartinio naudojimo. Kai kurių trūkumas – pavyzdžiui, metalinių peilių – skatino dalintis arba gaminti kuo universalesnius įrankius.
Dar viena problema – ribotos galimybės reguliuoti temperatūrą. Maistas dažnai pridegdavo arba likdavo neiškepęs. Virtuvės reikėjo išmonės, kruopštumo ir kantrybės.
Privalumai ir trūkumai – ar senoviniai įrankiai galėtų sugrįžti?
Privalumai:
- Ekologiškos medžiagos: medis, molis, akmuo.
- Ilgaamžiškumas.
- Rankų darbo estetika.
- Paprastumas – mažiau technologijų, daugiau jausmo.
Trūkumai:
- Sunku prižiūrėti (ypač molinius indus).
- Lėtas maisto gaminimas.
- Mažesnis tikslumas lyginant su šiuolaikiniais įrankiais.
- Ribotas funkcionalumas (vienas įrankis – vienai užduočiai).
Nepaisant to, šiandien vis daugiau žmonių grįžta prie tradicinių sprendimų – renkasi medinius šaukštus, molinius puodus ir rankų darbo indus, vertindami jų natūralumą.
DUK apie senovinius virtuvės įrankius
1. Ar senoviniai virtuvės įrankiai dar naudojami šiandien?
Taip! Ypač mediniai šaukštai, moliniai puodai, girnos – dažnai naudojami tradicinėje virtuvėje ar edukaciniuose renginiuose.
2. Ar galima kur nors įsigyti senovinių virtuvės įrankių?
Taip, jų galima rasti tautodailininkų mugėse, amatų centruose ar specializuotose parduotuvėse.
3. Kuo senoviniai virtuvės įrankiai skiriasi nuo šiuolaikinių?
Medžiagomis, gamybos būdu, funkcionalumu ir estetika – jie dažnai būna paprastesni, bet išraiškingesni.
4. Kaip buvo plaunami indai prieš 500 metų?
Naudota pelenų šarma, smėlis ar netgi samanos – visa tai padėdavo nušveisti nešvarumus.
5. Kodėl verta domėtis senoviniais virtuvės įrankiais?
Tai ne tik istorijos dalis, bet ir įkvėpimas tvarumui, natūralumui bei kūrybiškumui šiandieninėje virtuvėje.
Istorija mums pasakoja, kad net ir be elektrinių viryklių ar kavos aparatų, žmonės mokėjo skaniai valgyti. Jie naudojo paprastus, bet išmoningus virtuvės įrankius, kurių dalis gali įkvėpti ir šiuolaikinį maisto gaminimą. Nors gyvename technologijų laikais, verta kartais atsigręžti atgal – į tuos laikus, kai kiekvienas šaukštas turėjo savo istoriją.